Konservatyviosios bei profilaktinės priemonės nuo hemorojaus: kuo naudingas vaistažolių mišinys?

Hemorojus (haemorrhoides) – tai kaverninių arterio-veninių hemorojinių mazgų, esančių aukščiau linea dentata ani padidėjimas (hiperplazija). Tai – viena dažniausių proktologinių ligų. Dažniausi hemorojaus etiologiniai faktoriai yra nuolatinis (lėtinis) vidurių užkietėjimas, sąlygojantis apsunkintą ir ilgesnę defekaciją, nuolatinis kosulys, portinė hipertenzija, nėštumas. Pagrindinis ūminio hemorojaus simptomas yra kraujavimas. Būdingiausias yra šviežias kraujas ant išmatų. Kraujo kiekis gali būti įvairus. Kartais kraujavimas būna labai intensyvus. Antras pagal dažnumą ūminio hemorojaus simptomas yra hemorojinių mazgų uždegimas.
Jei hemorojus neprogresavęs, galima taikyti švelnias konservatyvias ar net profilaktines priemones: rektalines žvakutes, tepalus, venotonikus, skaidulingo, daug ląstelienos turinčio maisto dietą, 2-3 l skysčių per dieną (jei yra vidurių užkietėjimas), defekaciją lengvinančias priemones (jei dieta neužtikrina reguliaraus lengvo tuštinimosi: liesinantys vaistai, valomosios klizmos).
Vaistažolių mišinys – viena iš konservatyviųjų priemonių, kuri minkština vidurius gydant hemorojų (ypač pasireiškus pirmiesiems simptomams), trumpalaikį vidurių užkietėjimą, išeinamosios angos įtrūkimus, po išeinamosios angos arba tiesiosios žarnos operacijų ir kitais atvejais. Kaip pagalbinę priemonę pagrindiniam gydymui vaistažolių mišinį galima vartoti kai kurioms virškinimo ligoms, dispepsijai gydyti ir jų profilaktikai. Preparatas skatina žarnų peristaltiką ir palaiko gerą išmatų konsistenciją. Siekiant efektyvaus poveikio reikia daug judėti ir vartoti maistą, prisotintą nevirškinamos ląstelienos. Tai džiovintų vaistažolių mišinys, kuris paruošiamas užpilant 150 ml karšto vandens ir geriamas po 30 - 60 min. Rezultatas pasireiškia po 6 10 valandų. Geriausia užpilo išgerti po puse ar pilną stiklinę prieš miegą. Gydyti galima ne ilgiau kaip 2 savaites. Tokiuose mišiniuose yra po 20,0 g Senos lapų (Sennae folium), kraujažolių žolės (Millefolii herba), šaltekšnio žievės (Frangulae cortex), kalendros vaisių (Coriandri fructus), saldymedžio šaknų (Liquiritiae radix ). Paruošus vaistingųjų augalų mišinio vandeninę ištrauką gaunama įvairių veikliųjų medžiagų: hidroksiantraceno glikozidų (senozido A ir B) ir hidroksiantrachinono glikozidų (frangulino A ir B) - pagrindinė veiklioji medžiaga; kraujažolių eterinio aliejaus, kuriame yra azuleno; kalendrų vaisių eterinio aliejaus, kuriame yra linalolio, terpineno, felandreno ir pineno; triterpenų, saponino (glicirizino); flavonoidų, rauginių medžiagų, fenolkarboksirūgščių ir kitų junginių.
Farmakologinis poveikis priklauso nuo diglikozidų gliukofrangulino A ir B, monoglikozidų frangulino A ir B bei senozidų A ir B. Po vienkartinės dozės minėti junginiai su žarno turiniu patenka į storąsias žarnas, kur žarnyno mikrofloros fermentų yra hidrolizuojami į aktyvius metabolitus, kurie iš dalies rezorbuojami į žarnų gleivinę ir stimuliuoja žarnyno peristaltiką, didina žarnų judesių greitį ir amplitudę, dėl to žarnyno turinys greičiau slenka ir mažėja skysčių rezorbcija storosiose žarnose. Antra vertus, slopindami Na+ ir K+ adenozintrifosfatazės aktyvumą bei Cl¯ kanalus storųjų žarnų gleivinės ląstelėse, jie sutrikdo šių ląstelių membranų pralaidumą, mažina vandens bei Cl¯ rezorbciją iš žarnų ir didina jų šalinimą.
Vartojant vidutines dozes tuštinimasis nedažnėja, bet suminkštėja išmatos. Pagerėjusi peristaltika ir žarnų sekrecija didina išmatų kiekį ir jas minkština. Preparate esantys seskviterpenlaktonai ir azulenas mažina uždegimą, o flavonoidai atpalaiduoja spazmus. Antimikrobinis mišinio poveikis priklauso nuo eterinio aliejaus ir jame esančių seskviterpenlaktonų.
Be to, aromatiniai kartumynai gerina apetitą, skatina virškinimo sulčių sekreciją, mažina vidurių pūtimą.
Vandeninė saldymedžių šaknų ištrauka mažina uždegimą dėl glicireto rūgšties (enokolono) savybių. Slopindama 15 hidroksiprostaglandinų dehidrogenazės ir prostaglandinų reduktazės aktyvumą, ši rūgštis mažina prostaglandinų E ir F2 koncentraciją. Dėl to virškinamojo trakto gleivinės ląstelėse didėja baltymų, glikoproteino ir mucino sintezė, ilgėja pačių liaukų ląstelių veikla ir didėja gleivių išsiskyrimas. Šie pokyčiai skatina opų gijimą ir didina gleivinės atsparumą.
Preparatas šalinamas metabolitų (antronų ir antranolių) pavidalu su išmatomis. Nedidelė šių junginių dalis patenka į šlapimą, gali didinti urobilinogeno ir estrogenų kiekį šlapime ir nudažo jį oranžine spalva, tačiau šis pokytis nekenksmingas. Antranoidų ir senų lapų metabolitai (pvz., reinas) patenka į motinos pieną, bet duomenų apie jų poveikį žindomam kūdikiui nėra, todėl šių preparatų žindyvei vartoti nereikėtų. Nėščiosioms bei žindyvėms preparatą vartoti draudžiama dėl nepakankamų toksikologinių tyrimų.
Smulkiau apie kiekvieną vaistažolę:
Senų lapuose esantis senozidas veikia vidurius laisvinančiai. Virškinamojo trakto bakterijos jį hidrolizuoja ir redukuoja iki aktyvios formos - antrono. Senų lapuose yra iki 3 proc. antraglikozidų: senozidų ir antrachinonglikozidų. Yra flavonoidų, gleivių (2 - 3 proc.), šiek tiek aloeemodino ir reino-8-glikozidų, hidroksiantraceno grupės glikozidų, rauginių medžiagų ir naftaleno darinių.
Kraujažolių lapuose, stiebuose ir graižuose yra eterinių aliejų (0,8 proc.), kuriuos sudaro apie 100 junginių: azulenai (chamazulenai); kartumynai (mono- ir bicikliniai seskviterpenai: achilicinas, leukodinas, milefolinas); alfa-pinenas; borneolis; sudėtiniai eteriai; kamparas; cineolis; kariofilenas; skruzdžių, acto ir izovalerjono rūgštys ir pan. Šios eterinių aliejų sudėtyje esančios medžiagos veikia antimikrobiškai ir priešuždegimiškai. Žolėje yra alkaloidų (achileinas, stachidrinas; veikia centrinę ar periferinę nervų sistemą), organinių rūgščių (fenolkarboninių rūgščių) bei asparagino, tanidų, inulino, dervų, karčiųjų medžiagų, karotino (reikalingas gaminant vit. A; abi formos - α ir β kaupiamos kepenyse, jų perteklius nėra kenksmingas; jie atpalaiduoja spazmus ir skatina tulžies išsiskyrimą), vit. C (būtinas kolageno sintezei, audinių atsistatymui, dalyvauja amino rūgščių, vitaminų, angliavandenių, riebalų ir kitų medžiagų metabolizme, imuninės sistemos veikloje, yra svarbus kraujagyslių sienelių vientisumui, turi antioksidanto savybių), vit. K (palaiko normalų kraujo krešėjimą, dalyvauja kaulų atnaujinimo procese, skatina raumenų veiklą, regeneracijos procesus, didina atsparumą infekcijoms, skatina žaizdų gijimą) ir kt. Kraujažolės preparatai gerina apetitą, yra bakteriocidinė, priešuždegiminė priemonė burnos skalavimui, kraujavimą stabdanti priemonė skrandžio (opaligės, gastrito), žarnyno, gimdos ligoms bei pirmiesiems hemorojaus simptomams, sumušimams, žaizdoms, nudegimams gydyti. Pasižymi spazmolitiniu poveikiu ir skatina tulžies sekreciją.
Šaltekšnių žievėje esantys antraceno glikozidai bakterijų hidrolizuojami ir redukuojami į aktyvius antronus ir antranolius, kurie stabdo vandens ir elektrolitų absorbciją virškinamajame trakte. Dėl to suaktyvėja peristaltika ir pagreitėja turinio slinkimas. Šaltekšnių žievėje yra antrachinono glikozidų: apie 7 proc. gliukofrangulino A ir B, frangulino A ir B, frangulaemodino, chrizofanolio bei fiscijono, rauginių medžiagų.
Kalendros sėklose yra eterinių aliejų ir riebalų (atitinkamai 2 ir 25 proc.), azotinių medžiagų, krakmolo, cukraus, glicirizino (23 proc.), flavonoidų, vit. C, eterinio aliejaus (apie 0,5 proc.), kurio pagrindinės sudedamosios dalys yra linalolis 60-70 proc., hidrokarboniniai monoterpenai (a-pinenas, limonenas, g-terpenas, r-cimenas, kamparas ir kt.). Vaistažolė gerina tulžies ekskreciją, malšina skausmą, dezinfekuoja, gydo hemorojų ir lengvina atsikosėjimą. Eterinis aliejus veikia virškinimą skatinančiai, spazmolitiškai, karminatyviškai. Vartojant kartu su senų lapais ir šaltekšnių žieve neatsiranda kolikų dėl antrachinonų poveikio.
Saldymedžio šaknyse yra 12 proc. saponinų (glikozidas glicirizinas, hidroksiglicirizinas, glabraninai A ir B, gliciretolis, glabrolidas), 3-4 proc. flavanoidų (likviritinas, glabrolis) ir izoflavonoidų, asparaginas, 30 proc. krakmolo, 20 proc. cukrų, 10 proc. baltymų, obuolių rūgštis, mineralinės ir rauginės medžiagos. Saldymedis pasižymi priešuždegiminiu, antinksčių veiklą stimuliuojančiu (gliceritino rūgštis, sudėtimi panaši į kortizoną, kuri padeda reguliuoti vandens ir druskų apykaitą organizme, bei reumatui, odos ir akių uždegimams, dilgėlinei gydyti), spazmolitiniu, priešalerginiu, minkštinančiu ir žaizdas gydančiu, vidurius liuosuojančiu, šlapimą varančiu, rūgštingumą mažinančiu, antisekreciniu poveikiu. Saldymedžio preparatai vartojami bronchinei astmai, dermatitams, egzemoms, opaligei, hiperacidiniam gastritui gydyti, yra švelni vidurius laisvinanti priemonė. Esant peršalimo ligoms, kartu su kitais augaliniais preparatais, šaknis dažnai vartojama atsikosėjimui palengvinti.
Šio vaistažolių mišinio negalima vartoti esant sunkesnėms būklėms, tokioms kaip žarnų nepraeinamumas, lėtinė obstipacija, žarnų atonija, skausmas pilve, žarnyno ūminis ar lėtinis uždegimas, apendicitas, sutrikusi skysčių ir elektrolitų pusiausvyra, hipokalemija, nėštumo ir žindymo periodas, inkstų uždegimas ar funkcijos nepakankamumas, neaiškios priežasties pykinimas ar vėmimas, hipertenzija, kepenų cirozė, tulžies stazė, padidėjęs jautrumas sudėtinėms preparatio dalims.
Preparatą vartoti reguliariai pagal paskyrimą, nedidinant dozės, nes galima perdozuoti. Netinkamai paruoštas mišinys ar šviežia šaltekšnių žievė sukelia toksinį poveikį. Preparato nevartoti kartu su antinksčių hormonais, nes galimas sinergetinis poveikis sulaikant skysčius ir natrį organizme. Vartojant preparatą ilgesnį laiką, reikia reguliariai sekti elektrolitų kiekį serume, hematokrito rodiklį, šlapimo pokyčius. Šlapime gali atsirasti baltymų ir kraujo, bei širdies ir skeleto raumenų veiklos sutrikimų, ypač jei preparato vartojama kartu su digoksinu, šlapimą varančiais vaistais, antinksčių hormonais ir kitais medikamentais. Galima žarnų pseudomelanozė, nes gleivinėje atsiranda daug makrofagų, kurių viduje susikaupia pigmento. Tai nepavojinga, klinikai reikšmės neturi ir nutraukus vaisto vartojimą praeina. Šlapimo spalvą pakeičia antranoidų skilimo produktai, kurie gali didinti urobilinogeno ir estrogenų kiekį šlapime. Galimas pripratimas ir vaistažolių mišinio veikimas gali susilpnėti, todėl prireiks didinti dozę.
Dėl preparato poveikio pagreitėjusi žarnų peristaltika ir sutrumpėjęs žarnų turinio šalinimo laikas mažina geriamųjų vaistų rezorbciją ir jų poveikį pacientui, dėl to būtina didinti pastarųjų medikamentų dozę. Padidėjęs K+ šalinimas ir atsiradusi hipokalemija stiprina rusmenės glikozidų ir antiaritminių preparatų nepageidaujamą poveikį. Hipokalemiją gali stiprinti kartu vartojami tiazidų grupės ir Henlės kilpoje veikiantys diuretikai bei širdį veikiantys glikozidai, todėl išvardytų preparatų kartu su mišiniu nuo hemorojaus nevartoti.
Nepageidaujamas poveikis gali atsirasti tik perdozavus preparato. Preparatas gali sukelti nestiprius duriančio arba spazminio pobūdžio skausmus pilve. Ilgai ir netaisyklingai vartojant medikamento, gali sutrikti elektrolitų pusiausvyra, maisto pasisavinimas iš žarnyno, pasireikšti metabolinė acidozė, kristi svoris, šlapime atsirasti baltymų ir kraujo. Vyresniojo amžiaus pacientams, dažnai vartojantiems šį preparatą, gali atsirasti didelis bendrasis silpnumas ir laikinas ortostatinė hipotenzija. Perdozavus preparato, pasireiškia antrinis aldosteronizmas, inkstų kanalėlių pažeidimas, steatorėja, virškinamojo trakto pažeidimas, mažėja albuminų kiekis serume. Be to, prasideda žarnyno spazmai, sunki diarėja, netenkama skysčių ir elektrolitų. Kraujažolių seskviterpenlaktonai gali sukelti alerginę reakciją: odos niežėjimą, uždegimą, pūslelinę.
Gydant perdozavimo simptomus būtina atstatyti ir palaikyti skysčių ir elektrolitų pusiausvyrą. Atsiradus nors vienam iš minėtų nepageidaujamo poveikio simptomų, preparato vartojimą reikia nutraukti.
Parengė Elvyra Bagdonaitė